7 dienų savaitgalis
14 balandžio, 2015 | Autorius:
Patys nustatykite savo darbo laiką, darbo dienas be jokių apribojimų. Savo vizitinėje užrašykite pareigas, kokias tik pageidaujate, nustatykite sau teisingą atlyginimą, atostogas Jums geriausiu laiku, išsirinkite sau vadovą ar net uždarykite gamyklą surengus darbuotojų referendumą. Sekmadienį skirkite kūrybiniam darbui parke, o pirmadienio popietę nueikite į kiną.
Ar kalbu apie darbą nuosavame versle ir jo privalumus? Nė velnio. Čia kalbama apie samdomo darbuotojo kasdienybę realiai egzistuojančioje organizacijoje.
Jokios kontrolės. Jokios oficialios struktūros, kompanijos strategijos ir net ilgalaikio biudžeto. Besąlyginis pasitikėjimas vienu kitu net ekstremaliomis situacijomis.
„Tas įmanoma tik mažo dydžio kompanijoje”. „Tokia kompanija neturės didelio pelno ir neaugs tokiu greičiu kaip tradiciškai organizuojamos bendrovės”.
Suklysite, taip manydami. Susipažinkite su Semco – brazilų kompanijų grupė, kurios pelnas nuo 1982 m. iki 2003 m. išaugo nuo $4 mln iki $212 mln per metus, o darbuotojų skaičius atitinkamais metais išaugo nuo 90 iki 3,000.
Savo knygoje „7 dienų savaitgalis” kompanijos savininkas Ricardo Semler pateikia labai daug revoliucinių minčių apie darbo organizavimą bei demokratiją bendrovėse. Šiame straipsnyje pateiksiu Jums 5 labiausiai įsimintinas mintis iš knygos, kurios įkvėps Jus kurti tobulesnius darbo santykius, siekti puikių ilgalaikių rezultatų bendrovėse bei pažvelgti kitaip į gyvenimą bei savo ir visuomenės gerovės kūrimą.
1. „Atsisakius kontrolės bei suteikus žmonėms laisvę pasaulyje įsivyrautų chaosas” – pasakytų skeptikai. Vieną dieną neišeina laikraščiai, nes redaktorius patingėjo ateiti į darbą; ligoninėse atšaukiamos operacijos, nes chirurgas ramiai sau geria kavą Starbucks’e; metro uždaromas, nes mašinistas vežasi savo dukrelę į mokyklą. Dabar ramiai sau pagalvokite, iš kur atsirado toks požiūris į žmones ir nepasitikėjimas jais?
Knygos autorius, stambaus verslo savininkas, jau nuo 1980-ųjų pasiūlė savo darbuotojams patiems nustatyti sau darbo laiką ir netgi vietą darbui. Šiandien, ypatingai naujuose technologijų versluose tas jau tapo norma. Suteikus laisvę žmonėms apsispręsti, darbuotojai natūraliai prisiima atsakomybę už savo darbo vietą ir dirba tada, kai labiausiai reikia, bei tuomet, kai jaučiasi labiausiai produktyvūs. Jeigu žmogus dieną yra daug produktyvesnis, pamiegojęs iki 9 ryto, kodėl jis privalo atlėkti į darbą 7-8 val.? Jeigu darbuotojas našiausiai dirba nuo 18 iki 20 val., ar protinga jam liepti baigti darbą 17 val.? Kodėl nepasiūlius darbuotojams atvykti į biurą anksčiau 7 ar vėliau 9 val., kai, ypač dideliuose miestuose, ryte susidaro milžiniškos spūstys?
2. „Kad kompanijai gerai sektųsi, jos darbuotojus reikia užtikrinti, jog pirmenybė bus teikiama jų, o ne kompanijos interesams” – rašoma knygoje. Jeigu žmogui jo darbas natūraliai nekelia entuziazmo, nei jam pačiam, nei organizacijai tai sėkmės neatneš. Ir būtent dėl to, kad dauguma kompanijų visai nereaguoja į savo darbuotojų interesus, o tik liepia daryti jiems nemielus darbus per ilgą laiką, ne visi darbuotojai yra patenkinti savo darbu. Kompanijos iki šiol skiria vis daugiau laiko ir pinigų „motyvacijos ugdymui”. Tačiau žmonėms reikia ne saviauklos, o kitokio darbo. Jiems turėtų būti siūloma persikelti į kitas pareigas, kitą departamentą, aktyviau įtraukti juos į dalyvavimą projektų svarstymuose.
3. „Nors neturime laisvų vietų, vis tiek galite kreiptis į mus. Ateikite pakalbėti, ką galėtumėt padaryti mums ir pasitarti, kaip galėtumėm organizuoti Jums darbo vietą”. Taip atrodo vienas iš Semco darbo skelbimų. Besidomintiems, net nesant laisvoms darbo vietoms, yra aprodoma kompanija ir po to diskutuojama, kaip jų asmeniniai interesai galėtų susiderinti su kompanijos interesais ir po to priimami pasiūlymai, kokį darbą jie galėtų atlikinėti kompanijoje ir kokiais būdais su jais būtų už tai atsilyginama (pvz. honorarais, komisiniais, premijomis, pelno procentu itt.).
4. Dauguma žmonių versle įsitikinę, jog sėkmei reikalingas pastovus augimas ir visą laiką reikia ieškoti priemonių jo tęstinumui užtikrinti. Pasak „7 dienų savaitgalis” knygos autoriaus, joks augimas nebūna begalinis. Gamtoje jis pasireiškia tik tam tikrą laiką, todėl neverta tikėtis, jog yra išrastas naujas organizmas – kompanija – kuris auga be galo, tuo pat metu nesudarydamas niekam žalos. Ar būtina yra nuolat plėsti savo verslą, kaip tai daro McDonald’s, ar gali pakakti vieno ar kelių puikių restoranų, kurie niekada nestokoja klientų laikydamiesi ilgamečių tradicijų? Kodėl Oksfordo, Harvardo ir kiti žymūs universitetai, būdami tokie sėkmingi, neatidaro savo filialų kitose šalyse? Arba Vienos filharmonija? Savo paties bei savo organizacijos gerovės užtikrinimui nebūtina yra plušėti ir gyventi nuolatiniame strese, kad išlaikytum savo kompanijos pelningumą.
5. Ne mažiau įdomus yra R. Semler’io požiūris į turtus. Jam ne kartą teko vesti mokymus ir superturtingiems žmonėms. Kartą jis jų paklausė, kas skatina juos anksti keltis pirmadienio rytą į darbą. Atsakymas paprastas – užsidirbti daugiau. Tačiau koks buvo jų tikslas, kai jie tik pradėjo savo veiklą? Dauguma iš pradžių norėjo užsidirbti $1 mln, vėliau – $10 mln, pasiekę šį skaičių norėjo $100 mln, o kas ir visą milijardą. Tačiau iš kur atsiranda tokie tikslai ir nepasotinamas noras uždirbinėti vis daugiau ir daugiau? Jeigu jie užsidirbtų ne $100 mln, bet $83 mln, ar pasijaustų nevykėliais ir įliptų į depresiją?
Autorius išrado savo hipotezę, koks galėtų būti maksimalus asmeninis turtas. Norėdami mėgautis gražiu gyvenimu ir prabanga, jums užteks $12 mln. Ir nė cento daugiau. Už tokią sumą jūs ramiai sau nusipirksite didelį namą mieste arba vilą kalnuose, kelis automobilius ar sraigtasparnį, jei reikia. Valgysite restoranuose, nuolat keliausite, leisite vaikus į geriausias mokyklas, dažnai lankysite operą, pasamdysite tarnus, apsipirkinėsite brangiose parduotuvėse. Turėti ir norėti daugiau reikštų visiškai nesaikingą vartojimą ir beskonį gyvenimo būdą. Todėl viską, kas lieka po $12 mln, skirkite paramai visuomeniniams projektams bei labdarai.
Visos šios ir kitos mintys plačiau paaiškinamos knygoje. Deja, visas aprašyti vieno straipsnio nepakaks. Tačiau jos yra labai vertingos tam, kad žmonės kitaip pažiūrėtų į darbo organizavimą bei visuomeninės gerovės kūrimą. R. Semler’is per ilgus metus užtikrino, kad jo darbuotojai jaustųsi gerai darbe ir už jo ribų, būtų laisvi ir kūrybiški. O tai yra ir geros sveikatos, ir puikių santykių tarp žmonių užsitikrinimas. Ne ką mažiau svarbu yra tai, kad sukūręs didelę organizaciją (virš 3,000 darbuotojų), jis besąlygiškai pasitiki savo pavaldiniais netgi ekstremaliomis situacijomis, kurių neretai pasitaikydavo. Kas skaitė R. Kijosakio knygas, puikiai žino, jog norint tapti stambiu verslininku kvadrante „B” būtina yra pasitikėti žmonėmis savo organizacijoje, kad galėtum tapti ir finansiškai, ir psichologiškai nepriklausomu žmogumi.
Kuo daugiau kompanijų seks R. Semler’io pavyzdžiu, tuo mažiau dirbantys žmonės gyvens nuolatinėje įtampoje ir tuo produktyvesni, kūrybiškesni bei laimingesni jie taps. Starfish Academy mokymų pagalba jūs išmoksite, kaip tapti finansiškai nepriklausomais sukūrus verslus, harmoningus santykius su žmonėmis bei išlikti sveikais ir kūrybiškais.
Iš Ricardo Semler knygos „7 dienų savaitgalis”