Gelbėjimosi valtis
1 gegužės, 2017 | Autorius: Andrius Pekarskas
Ar kartais ir jūs nesijaučiate vieniši ir atriboti nuo kitų? Ar jums neatrodo, kad ir aplinkiniai gyveną uždarą ir egoizmu paremta gyvenimą? Perskaitykite šį trumpą apsakymą ir pagalvokite ar nesate gyvenime praleidę daug galimybių vien dėl tos priežasties, kad veikėte vienas, nepasitelkęs bendradarbiavimo ir bendruomenės galia?
Gelbėjimosi valtis
„Puiku, – pasakė Rodžeris, apsiėmęs būti gelbėjimosi valties vadovu. – Valtyje mūsų yra dvylika. Tai gerai, nors ji gali išlaikyti dešimt. Turim pakankamai maisto, kol mus suras. Bet tai netruks ilgiau nei dvidešimt keturias valandas. Manau galime sau leisti suvalgyti dar po vieną šokoladinį sausainį ir išgerti po gurkšnelį romo. Ar kas nors prieštarauja?“
„Be abejonės, daugelis pasimėgautų dar vienu sausainiuku, – tarė ponas Meitsas. – bet ar neturėtume pirmiausia nuplaukti ir išgelbėti tą vargšę skęstančią moterį, jau visą pusvalandį šaukiančią pagalbos?“ keli susidrovėję žmonės nuleido akis, kiti kratė galvas.
„Maniau, susitarėme, – tarė Rodžeris. – Tai ne mūsų kaltė, kad ji skęsta. Jei ją paimsime, negalėsime pasidalinti dar po sausainį. Kodėl turėtumėme atsisakyti patogiai jaustis savo valtyje?“ kiti niurnėdami pritarė.
„Todėl, kad galėtume ją išgelbėti. Jei nieko nedarysime, ji nuskęs. Ar tai nesvarbi priežastis?“
„Gyvenimas yra žiaurus, – atsakė Rodžeris. – Jei ji mirs, tai ne dėl to, kad mes ją nužudėme. Kas dar po vieną sausainiuką?“
Onora O.Neil „Gelbėjimosi valtis – Žemė“.
Valtyje esanti maistas ir atsargos, jau buvo duotos, jų nereikėjo nei kurti nei užsidirbti. Ir ne visi buvo pasiruošę jais pasidalinti vardan kilnaus tikslo. O kas būtų, jei tai būtų uždirbta ir atnešta pačių į valtį? Tikrajame gyvenime nemažai žmonių apimti egoizmo, rūpinasi tik savo gerove, galvodami, kad tai ką jie turi užsidirbo patys, ir niekam nieko neskolingi. Ar jų požiūris yra teisingas? Ar vis dėl to dalinimasis atneša daugiau vertės nei kaupimas? Galų gale, kokioje aplinkoje norėtumėte gyventi, toje kur tūkstančiai žmonių kaip atskiros institucijos gyvena sau ir dėl savęs ir būti viena iš tokių institucijų? Ar vis dėl to gyventi bendruomenėje, kur niekada nebūsi paliktas už valties ribų?
Prisiminkime visiems žinomą dėsnį; nori kažką gauti, pirmiausiai pasidalink su kitais. Bet kažkodėl žmonės tuo nesinaudoja. Ar pamiršta, ar bijo pajausti nepriteklių ar tiesiog netiki tuo, bet rezultatas visada vienodas. Tūkstančiai į save susikoncentruojančių žmonių.
Tai kodėl gi savo gerove nepasidalinti su kitais? Tai nebūtinai turi būti pinigai ar fiziniai daiktai. Tegul tai būna žinios, kurios pakeitė Jūsų gyvenimą. Arba jūsų tikėjimas, kuris neleidžia jums sustoti pusiaukelėje. Galų gale entuziazmas, uždegantis kiekvieną rytą mūsų mintis ir kūną naujiems darbams ir žygdarbiams. Galime rasti dešimtis dalykų, kuriais įmanoma dalintis. Ar yra išorinių priežasčių trukdančių jums dalintis su kitais? Ar visos priežastys tik vidinės?